Imperatorius Aleksandras III (rus. Александр III Александрович, g. 1845 m. kovo 10 d. Sankt Peterburge – 1894 m. lapkričio 1 d. Livadino dvare Kryme) – Rusijos imperatorius, Lenkijos Karalius ir Suomijos didysis kunigaikštis nuo 1881 m. kovo 13 d. iki savo mirties 1894 m. lapkričio 1 d.

Biografija

Kilęs iš Holšteinų-Gotorpų Romanovų dinastijos. Tėvas – Aleksandras II, motina Heseno ir Reino princesė Marija, krikštyta Marija Aleksandrovna.

Pirmuosius dvidešimt savo gyvenimo metų turėjo nedaug šansų tapti Rusijos imperatoriumi, nes turėjo vyresnį brolį Nikolajų, kuris buvo geros sveikatos. Net ir prasidėjus primiesiems ligos požymiams niekas netikėjo, kad jis mirs jaunas. Pagrindinis dėmesys tuo metu buvo skiriamas sosto paveldėtojui, tuo tarpu Aleksandras gavo tik didžiajam kunigaikščiui reikalingą vidurinį išsilavinimą, įskaitant vokiečių, prancūzų, anglų kalbas ir šiek tiek karo mokslo. Nikolajus buvo susižadėjęs su Danijos karaliaus Kristijono XI Gliuksburgo dukrą Dagmara.

Aleksandras paveldėtoju tapo po netikėtos brolio mirties 1865 m. TIk tuomet jis pradėjo studijuoti teisės ir administravimo principus vadovaujant Konstantinui Pobedonoscevui, kuris tuomet buvo Maskvos valstybinio universiteto teisės profesoriumi.

Mirties patale Nikolajus išreiškė norą, kad Aleksandras vestų jo sužadėtinę Dagmarą, kas ir įvyko 1866 m. Būdamas sosto paveldėtoju nuo 1865 m. iki 1881 m. Aleksandras mažai dalyvavo svarstant viešuosius klausimus, tačiau davė suprasti, kad kai kuriais užsienio politikos klausimais turi savo nuomonę, nesutampančią su tuo metu vykdyta politika.

Konservatyvesnių pažiūrų nei tėvas. Rėmėsi konservatyviausiais rusiškojo imperinio nacionalizmo idealus išpažįstančiais visuomenės sluoksniais. Valdymo pradžioje, ekonominių aplinkybių skatinamas, darė ir pažangių reformų: panaikino pagalvės mokestį, įvedė privalomą išpirką laikiniesiems prievolininkams (Lietuvoje tai padaryta dar 1863 m.), sumažino skirtinių sklypų išperkamuosius mokesčius. Devintojo dešimtmečio pabaigoje ėmėsi kontrreformų: įvedė žemietijų viršininkų pareigybę, apribojo žemietijų ir miestų savivaldą. Apribojo teisę valstiečiams verstis smulkia prekyba, bei keisti gyvenamąją vietą. 1882-1884 m. buvo išleisti įsakymai suvaržantys universitetų autonomiją. Sustiprino kitataučių rusinimą, pritarė antisemitizmo ideologijai, aukštosiose ir vidurinėse mokyklose žydams įvedė procentinę normą. 1887 m. narodnikai (tarp jų ir vilnietis J. Lukoševičius) prieš Aleksandrą surengė nesėkmingą pasikėsinimą.

Rusinimo politiką Lietuvoje imta vykdyti stropiau, pradėta aktyviau ir griežčiau persekioti nelegalią lietuvių spaudą. 1885 m. priimtas Lenkijos karalystės Pradžios mokyklų įstatymas ir Lietuvos Užnemunėje įteisino dėstymą rusų kalba, kitose Lietuvos dalyse rusiškai buvo mokoma nuo 1864 m., vietos kalba čia palikta tik kaip dėstomasis dalykas. 1892 m. priimtos Laikinosios taisyklės nustatė administracines priemones slaptosioms mokykloms persekioti.

Aleksandras III mirė 1894 m. lapkričio 1 d. Livadine, tesulaukęs 49 m. Jam mirus sostas atiteko Nikolajui (Mikalojui) II.

Užsienio politika

Aleksandras nemėgo to, ką jis vadino perdėta užsienio įtaka bendrai, ir ypač vokiška įtaka. Jis siekė įtvirtinti nacionalinius principus visose viešosiose sferose ir realizuoti savo homogeniškos Rusijos viziją – homogeniška kalba, administravimu ir religija.

Valdant Aleksandrui III prie Rusijos imperijos prijungta dalis Vidurinės Azijos, blogėjo santykiai su Vokietija, gerėjo su Prancūzija, 1891-1893 m. su ja sudaryta sąjunga.

Antisemitizmas

Žydams buvo suvaržyta teisė laisvai judėti. Vienintelė vieta, kur jiems buvo leidžiama gyventi, buvo Lenkija ir Pabaltijo gubernijos.