Antanas Venclova (1906 m. sausio 7 d. Trempiniuose, Liubavo valsčius – 1971 m. birželio 28 d. Vilniuje) – Lietuvos poetas, prozininkas, literatūros kritikas, vertėjas, sovietinis visuomenės ir politikos veikėjas.

Biografija

1932 m. baigė Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. 1933–1934 m. mokytojavo Kaune, 1934–1939 m. Klaipėdoje. Žurnalo „Trečias frontas“ redaktorius.

1940 m. birželio 18 d. tapo Lietuvos SSR švietimo ministru. Liepos mėn. išrinktas į Liaudies Seimą. Rugpjūčio 3 d. kaip Liaudies Seimo Įgaliotosios komisijos narys dalyvavo SSRS Aukščiausiosios Tarybos VII sesijoje, priėmusioje Lietuvą į SSRS sudėtį.

1941 m. sausio 12 d. išrenkamas SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatu. 1941–1944 m. praleido Rusijoje, buvo karo korespondentas fronte. Po karo ėjo įvairias oficialias pareigas, buvo Rašytojų sąjungos pirmininkas. 1952 m. Stalino premijos laureatas (už eilėraščių rinkinį „Rinktinė“). 1965 m. LSSR liaudies rašytojas.

Svarbiausi veikalai: eilėraščių rinkiniai „Sutemų skersgatviuos“ (1926), „Obelis kur augalota“ (1945), „Vakarinė žvaigždė“ (1971), romanas „Draugystė“ (1936), apsakymų rinkinys „Naktis“ (1939), atsiminimų knygos „Pavasario upė“ (1964), „Jaunystės atradimas“ (1966), „Vidurdienio vėtra“ (1969). Sovietinio Lietuvos himno žodžių autorius, į lietuvių kalbą išvertė TSRS himną.

2009 m. pasirodė eilėraščių rinktinė „Erškėtis“.