Kozyreva Darja Aleksandrovna, gimusi 2005 m. spalio 7 d., Rusijos Federacijos pilietė, gyvena Sankt Peterburge, anksčiau buvo Sankt Peterburgo valstybinio universiteto medicinos fakulteto studentė. Kaltinama padariusi nusikaltimus, numatytus Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 167 straipsnio 1 dalyje („Tyčinis turto sugadinimas, sukėlęs didelę žalą“, iki 2 metų laisvės atėmimo) ir 280.3 straipsnio 1 dalyje („Vieši veiksmai, skirti diskredituoti Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų naudojimą“, iki 5 metų laisvės atėmimo). Buvo laikoma suimta nuo 2024 m. vasario 24 d. iki 2025 m. vasario 7 d., kai buvo paleista su tam tikrų veiksmų draudimu. Ši 19 metų mergina vakar Sankt Peterburgo teisme pasakė neįtikėtinai drąsią kalbą Putino Rusijoje. Studentę Darją Kozyrevą teisė už armijos „diskreditavimą“ (280.3 straipsnio 1 dalis) – už lapelį su Tarasu Ševčenka eilėmis, kurį ji priklijavo prie ukrainiečių poeto paminklo karo metinių proga. Štai jos paskutinis žodis: „Jei Tarasas Grigorjevičius atsitiktinai patektų į mūsų laiką, galbūt iš manęs tikėtųsi frazės, kad jis būtų tyliai priblokštas. Ne, jis net nebūtų nustebęs – visiškai. Per daug pažįstama jam būtų scena. Maskovija vėl kišasi. Žinoma, karas neprasidėjo 2022 metais, ir net siaurąja prasme pradžios tašku reikėtų laikyti 2014 metus. 2014 metais jį pradėjo tie patys rusai, kalti dėl kiekvieno pralieto kraujo lašo. Platesne prasme karas tęsiasi ne nuo 14-ųjų, o šimtus metų. Nuostabi Rusijos istorijos ypatybė. Nesvarbu, koks režimas čia viešpatautų, tarsi religija tam režimui neleidžia tiesiog imti ir palikti Ukrainos ramybėje. Caro, komunistai – jie niekuo nesiskyrė vienas nuo kito, kad ir kokį rūbą bandė užsivilkti. Atrodytų, per tiek amžių galėjo suprasti: na, atsitraukite pagaliau, atsitraukite. Taip, Maskva laimėjo, daug laimėjo, bet galutinės pergalės ji niekada nematė. Ir nematys. Ukrainiečių tauta to jau neleis. Jiems užteko. Bet okupacijos mėgėjai to taip ir nesuprato. Jie nėra patys protingiausi, kad ir kaip norėtų. Niekas jiems nedavė teisės kalbėti apie Ukrainos praeitį ir ateitį. Jie nesupranta, kad ukrainiečiams nereikia jokio vyresniojo brolio, ypač jokios, juo labiau, tri vienos rusų tautos idėjos. Ukraina yra laisva šalis, laisva tauta, ir ji pati spręs savo likimą. Jei kas nors skleis užkariautojo naratyvus, ukrainiečiai jo nekęs. Ir nėra ko čia kalbėti apie ukrainiečių nacionalistus. Patys tai sukėlė. Jei kas nors kišis į Ukrainą, jį muš. Ir, galbūt, skaudžiai. Aš nuoširdžiai linkiu rusams tiesiog įsidėmėti šias elementarias tiesas. Ukraina, dar kartą, yra laisva tauta. Ji pati nuspręs, kokiu keliu eiti. Pati nuspręs, ką laikyti draugu ir broliu. O ką – įnirtingu priešu. Pati nuspręs, kaip vertinti savo istoriją. Ir juo labiau pati nuspręs, kokia kalba kalbėti. Aš tarsi sakau akivaizdžius dalykus, bet jie nėra akivaizdūs. Suprantama, kad Putinui galvoje netelpa, kad Ukraina yra suvereni tauta. Beje, jam daug kas galvoje netelpa. Pavyzdžiui, žmogaus teisės, demokratiniai principai. Bet net tie, kurie, atrodo, yra prieš Putino valdžią, ne visada tai supranta. Ne visada supranta, kad Ukraina, krauju sumokėjusi už savo suverenitetą, pati spręs, kaip jai būti. Žinoma, norisi tikėti, kad atėjus demokratijai anksčiau ar vėliau šis požiūris pasikeis. Norisi tikėti tokia gražia ateitimi, kur Rusija atsisakė bet kokio imperializmo – tiek plėšraus ir kraujo ištroškusio, tiek paslėpto, slypinčio žmonių mintyse. Tegu Dievas duoda, tiesiog tegu Dievas duoda. Aš jau minėjau diskusijose, kad būtų juokinga minėti grandines dabartinės Ukrainos kontekste. Na, ukrainiečiai daugiau neleis savęs sukaustyti. Ir dabar neleido. Bet Taraso laikais grandinės, deja, buvo skaudi tikrovė. Todėl jo kūryboje nerasi kovinių raginimų mušti maskolius. Ne tas laikas, ne tos viltys. Jo patriotinė kūryba – tai rauda. Rauda apie karčią Ukrainos dalią. Rauda apie užmirštą zaporožiečių šlovę. Rauda apie klaidas ir pralaimėjimus, dėl kurių Ukraina prarado savo valią. Jis, žinoma, tikėjo, kad kada nors sugrįš buvusi šlovė, kad didžių hetmanų šešėliai prisikels iš amžių, kad Ukraina pagaliau nusimes priešiškas grandines. Jis negalėjo tiksliai žinoti, kada tai įvyks. Jis negalėjo žinoti, kad jau po pusės amžiaus žemėlapyje atsiras Ukrainos Liaudies Respublika, kad tie patys ukrainiečių valstiečiai, kadaise pavergti, be teisių, be balso, pagaliau iškels nacionalinę vėliavą, kad jie paims į rankas ginklus ir eis mušti bolševikų ir savanorių, vadovaujami Petliuros. Deja, laimėjo bolševikai. Be to, deja, ne tik ukrainiečiams, bet ir daugeliui tautų. O Ukraina dar 70 metų pateko į žiauraus budelio rankas. „Aš vėl priverstas jus pertraukti, tai ne istorijos pamoka,“ – pavargęs vėl įsiterpė teisėjas Ovrachas. Dabar apie dabartį. Šiandien grandinės seniai numestos. Daugiau niekas jų Ukrainai neuždės. Tauta šimtmečius liejo kraują už savo laisvę. Daugiau šios laisvės niekam neatiduos. Ukrainiečiai puikiai prisimena, kaip kadaise kovojo jų protėviai. Ir norisi užduoti tik vieną klausimą. Ar tai prisimena rytų kaimynas? Komunistų, laimei, nebėra, carų juo labiau, bet imperinės tradicijos, atrodo, išliko. Taip, kaip jau sakiau, Putinui, atrodo, galvoje netelpa Ukrainos suverenitetas. Jį, iš esmės, visiškai tenkintų klusni, bežadė Mažoji Rusija, pageidautina net Mažosios Rusijos gubernija, kuri neturi savo valios, kuri klauso kiekvieno jo žodžio, kuri kalba svetima kalba, pamažu pamiršdama savo, gimtąją. Kažkur tikrai buvo klaida. Na, Putinui buvo sunku patikėti, kad Mažoji Rusija jam daugiau niekada nešvies. Ukrainiečiai tiesiog neleis savo šalies paversti tokia. Putinas bandė, atkakliai bandė. 2014 metais jis aneksavo Krymą, jis sukėlė karą Donbase tais pačiais tikslais. 22-aisiais jis, matyt, nusprendė, kad atėjo laikas užbaigti pradėtą darbą. Geras buvo planas. Žaibiškas karas, Kijevas per tris dienas. Nenuostabu, kad neužteko nei trejų metų, nei trisdešimties metų neužtektų. Priešą greitai išvijo iš Kijevo apylinkių, privertė bėgti iš Charkivo apylinkių, išvijo iš Chersono. Okupantai ne tik nepasiekė sostinės, jie net ORLO iki šiol visiškai nekontroliuoja. Dalis Ukrainos žemės, taip, vis dar užgrobta. Galbūt ji dar ilgai bus užgrobta. Tai liūdna pripažinti, bet, deja. Tačiau pavergti Ukrainos Maskvai nepavyko. Didvyriška ukrainiečių tauta stojo ginti Tėvynės. Ir daugelio, daugelio aukų kaina apgynė savo šalį. Nacionalinė vėliava plėvesuoja virš Kijevo ir plėvesuos amžinai. Dar būdami išstumti iš sostinės, tada, 2022 m. pradžioje, okupantai tiesiog liko nieko nepešę. Aš, žinoma, svajoju, kad Ukraina susigrąžintų kiekvieną savo žemės pėdą, įskaitant Donbasą ir Krymą. Tikiu, kad vieną dieną mano svajonė išsipildys. Kada nors istorija viską išspręs teisingai. Bet Ukraina jau laimėjo. Jau laimėjo. Viskas.“

Paskelbta „Mediazona“
Tamara Jesliamova

Sankt Peterburgo Petrogrado teisme prokuroras Michailas Ruskichas (šį vardą verta įsidėmėti!) pareikalavo aktyvistei Darjai Kozyrevai 6 metų bendrojo režimo kolonijoje ir 4 metų draudimo administruoti svetaines, praneša mūsų korespondentas iš teismo salės. Prokuroras pareikalavo merginą suimti tiesiog teismo salėje. Prokuroras taip pat pavadino Kozyrevą „gana ryškia ir neįprasta asmenybe“, kurios pataisymas „galimas tik laisvės atėmimo vietose“. Prokuroras Ruskichas teisme juda lydimas devynių kaukėtų saugumo pareigūnų. Maksimali bausmė už pakartotinį armijos „diskreditavimą“ – 7 metai. Kozyrevos persekiojimas prasidėjo 2022 metais, kai dar 17 metų Kozyreva ant Sankt Peterburgo pagalbos Mariupoliui skirtos instaliacijos užrašė frazę: „Žudikai, jūs jį subombardavote. Judai.“ 2024 m. pradžioje studentę pašalino iš SPbGU už publikacijas „VKontakte“, kuriose buvo kritikuojami baudžiamieji straipsniai apie „diskreditavimą“ ir „melagingas naujienas“. Pirmą kartą ją sulaikė, kai Kozyrevai buvo tik 16 metų: 2022 m. rugpjūčio 2 d. „Patriot“ parke ji ir jos draugas nuplėšė Z ir V lipdukus nuo technikos. Tada Kozyrevai ir jos draugui buvo surašyti protokolai dėl armijos „diskreditavimo“, tačiau byla prieš merginą iki teismo nenukeliavo – nesusirinko nepilnamečių reikalų komisija.