„Financial Times“ paskelbė naujienas, demaskuojančias cinišką Lietuvos pareigūnų, įskaitant prezidentą, melą, neigiantį CŽV įkurtos slaptosios kalėjimo egzistavimą Lietuvos teritorijoje. Pasirodo, toks kalėjimas buvo netoli Vilniaus, maždaug 20 minučių kelio nuo sostinės, nedideliame Antavilių gyvenamajame punkte, esančiame žirgų veislyne. Per trumpą laiką buvo pastatytas pastatas – didelė sporto salė be langų, tačiau su daugybe ventiliacijos angų.

JAV Konstitucija, dažnai pateikiama kaip demokratinės ir žmogaus teises gerbiančios valstybės pavyzdys, neleidžia tokių kalėjimų egzistavimo savo teritorijoje. Kalinimo vietos, į kurias remiantis įtarimais buvo talpinami žmonės, pagrobti įvairiose pasaulio vietose, ir kurių artimiesiems nebuvo pranešama apie jų buvimo vietą, leido taikyti kankinimus kaip vieną iš poveikio priemonių kaliniams. Apie asmenis, kurių tapatybė dažnai nebuvo atskleista, nežinojo jų artimieji. Jie negalėjo ir vis dar negali pasinaudoti advokato pagalba, apie juos nėra prieinama informacija Raudonajam Kryžiui ar žmogaus teisių organizacijoms. Kalbant apie pastarąsias, pavyzdžiui, „Amnesty International“ ar kitos organizacijos nerodo ypatingo susidomėjimo šiuo klausimu. Žiniasklaida, išskyrus retas išimtis, renkasi tylėti šia tema, jei ji susijusi su didžiosios valstybės įstatymų pažeidimais ar net sunkiais nusikaltimais, įskaitant karo nusikaltimus pasaulyje.

2006 m. balandžio 21 d. ilgametė CŽV analitikė Mary O’Neil McCarthy buvo atleista iš darbo už itin konfidencialios informacijos perdavimą „Washington Post“ žurnalistei Danai Priest (1957), kuri pradėjo kalbėti apie slaptuosius kalėjimus arba, kaip jie mįslingai buvo pristatomi pasaulyje – „juodąsias skyles“. Šis pavadinimas klaidino neinformuotus žmones, verčiant juos manyti, kad kalbama apie Visatos anomalijų tyrimus ar astronautiką, o ne apie akivaizdžius žmogaus teisių pažeidimus ir sunkius nusikaltimus, įvykdytus valstybės vardu. Už šią publikaciją buvo įteikta Pulitzerio premija, apie kurią Lietuvos žiniasklaida visiškai neužsiminė, toliau palaikydama keistą vietos politikų fantazijų istoriją apie Irako karinę aferą kaip „didelę būtinybę“ vardan taikos ir demokratijos.

Vis dėlto tai pradeda skambėti gana apgailėtinai po to, kai JAV pareigūnai patys oficialiai pripažino, kad supervalstybė jau seniai planavo įsiveržti į Iraką, ir tai buvo padaryta pasitaikius pirmai progai, pasauliui įteikus mitą apie Sadamo Huseino turimus cheminius ir branduolinius ginklus.

Pasaulio visuomenė sužinojo apie daugybę šiurkščių žmogaus teisių pažeidimų tokio tipo kalėjimuose po Irako okupacijos, kai buvo nuverstas Sadamo Huseino režimas.

„FM Magazine“ žurnalistai keletą metų tyrė suklastotus dokumentus, asmenis be tapatybės požymių, kurie netrukdomi keliavo keistai registruotais reisais, gabendami visiškai neregistruotus asmenis (tikimės „FM“ medžiagą paskelbti ir šioje enciklopedijoje).

JAV Senato komisija, paskelbusi šokiruojantį pranešimą apie žmogaus teisių pažeidimus XXI a. pasaulyje, negalėjo džiaugtis savo atliktu darbu, nes didžioji pranešimo dalis buvo įslaptinta „laisvės ir demokratijos“ vardu, todėl pasaulis gali tik spėlioti apie tikrąjį padarytų nusikaltimų mastą ir sunkumą.

Kaip minėta pradžioje, nei Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, nei prezidentė Dalia Grybauskaitė niekada nepripažino tokio kalėjimo egzistavimo jų vadovaujamoje šalyje. Savo metu Adamkus, viešėdamas Londone, į žurnalistų klausimą atsakė, kad „to niekas nematė ir niekas negali įrodyti“. Taip paprasta.