Šulamita Fyrston: Radikaliojo feminizmo pionierė ir jos idėjų atspindys Stambulo konvencijoje

Šulamita Fyrston (Shulamith Firestone, 1945–2012) buvo viena iš pagrindinių XX a. antros pusės radikaliojo feminizmo figūrų, kuri savo revoliucinėmis idėjomis kvestionavo ne tik lyčių neteisybę, bet ir visos visuomenės struktūros pagrindus.

Kanados kilmės JAV radikalioji aktyvistė ir rašytoja, gimusi Otavoje, bet didžiąją gyvenimo dalį praleidusi Niujorke, Fyrston tapo „antrosios bangos“ feminizmo judėjimo simboliu, kuriame ji padėjo įkurti 1968 m., įkurdama grupę „New York Radical Women“. Jos pagrindinis darbas – knyga The Dialectic of Sex: The Case for Feminist Revolution (1970) – laikoma radikaliojo feminizmo manifestu, kuriame ji pritaikė marksistinę dialektiką moterų priespaudai analizuoti kaip biologiniu požiūriu nulemtam fenomenui.

Fyrston gyvenimas buvo dramatiškas: po knygos išleidimo ji kovojo su psichinės sveikatos problemomis ir vis labiau izoliuodavosi, mirė savo Niujorko bute 67 metų amžiaus vienatvėje.

Fyrston pagrindinės idėjos: Nuo biologijos iki revoliucijos

Fyrston feminizmas skyrėsi nuo liberaliojo feminizmo, kuris orientuojasi į teises ir lygybę sistemoje, – ji manė, kad pati sistema, įskaitant šeimą ir reprodukciją, yra priespaudos įrankis. Įkvėpta Karlo Markso ir Frydricho Engels, bet pakeisdama klasių kovą į lyčių kovą, Fyrston teorijos pagrindu buvo teiginys, kad moterų pavaldumas vyrams kilo ne tik ekonomiškai ar socialiai, bet biologiniu: nėštumas, gimdymas ir vaikų auginimas moterims sukelia fizinę ir emocinę priklausomybę, kuri palaiko patriarchatą nuo senovės.

Ji rašė: „Moterų išlaisvinimas negali įvykti be išlaisvinimo iš biologijos – iš „natūralios“ motinos rolės“. Jos radikaliausi pasiūlymai buvo technologiniai: Fyrston ragino dirbtinį dauginimąsi (ektogenezę), kai vaikai vystytųsi už motinos kūno ribų, pavyzdžiui, dirbtinėse gimdose, kad moterys visiškai atsikratytų reprodukcinės naštos. Tai, jos nuomone, sunaikintų nereikalingą ir moterį pavergiančią šeimos instituciją – kaip „namų vergiją“ – ir leistų sukurti naują visuomenę be lyčių vaidmenų – vaikai būtų auginami kolektyviškai, be privačios šeimas.

Fyrston kritikavo ir seksualinę revoliuciją kaip neišsamą, nes ji nesunaikina biologinio neteisingumo, ir ragino „lyčių revoliuciją“, kur technologijos taptų išlaisvinimo ginklu.

Šios idėjos paveikė vėlesnius mąstytojus, pavyzdžiui, Džuditą Butlę ir transhumanistines feministes, bet tuo metu jos sukėlė šoką net tarp kitų feminisčių – daugelis laikė jas pernelyg ekstremaliomis.

Fyrston idėjų atspindys Stambulo konvencijoje: Ideologinis ryšys per kritikų prizmę

Stambulo konvencija (pilnas pavadinimas – Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos), priimta 2011 m. Stambule, yra tarptautinis dokumentas, deklaruojantis dėmesį smurto prieš moteris prevencijai, aukų apsaugai ir kaltininkų baudimui. Ji apibrėžia smurtą kaip „visus fizinio, seksualinio, psichologinio ar ekonominio smurto aktus, pagrįstus lyčių (gender) pagrindu prieš moterį, nes ji yra moteris, arba kurie nepagrįstai paliečia moteris“. Konvencija pabrėžia, kad smurto šaknys slypi patriarchalinėse struktūrose ir lyčių stereotipuose, kurie palaiko moterų pavaldumą – tai apima šeimos smurtą, seksualinį smurtą ir seksualinį priekabiavimą. Nors tiesioginių nuorodų į Fyrston konvencijoje nėra, tačiau kritikai, ypač konservatoriai ir religiniai mąstytojai, sieja jos ideologinį pagrindą su radikaliojo feminizmo istorija, įskaitant Fyrston idėjas. Pavyzdžiui, Lenkijos teisių gynimo organizacijos Ordo Iuris analizėje konvencija apibūdinama kaip „ideologinis dokumentas“, pagrįstas „antrosios ir trečiosios bangos“ radikaliojo feminizmo principais. Joje Fyrston minima kaip pagrindinė figūra, kuri, įkvėpta marksizmo, identifikavo motinos vaidmenį ir šeimą kaip moterų priespaudos šaltinį – būtent tai, kritikų nuomone, atsispindi konvencijos 3.c straipsnyje, kur „lytis“ (gender) apibrėžiama kaip „socialiai konstruojami vaidmenys, elgesys, veiklos ir atributai, kuriuos visuomenė laiko tinkamais moterims ar vyrams“. Šis apibrėžimas, atskiriantis „lytį“ nuo biologinio lyties, siejamas su Fyrston ir kitų radikalų (kaip Simonos de Bovuar) idėjomis apie šeimą kaip „grėsmę“ ir patriarchatą kaip smurto šaltinį.

Panašią teoriją iškėlė ir kita radikalioji ir skandalingoji feministė – Andrea Dworkin, kuri teigia, kad net savanoriškas lytinis aktas šeimoje vis tiek yra smurto aktas prieš moterį.

Kritikai teigia, kad konvencija, per GREVIO (konvencijos priežiūros komitetą) rekomendacijas, skatina „lyčių ideologiją“, kuri taikosi į tradicinės šeimos ir lyčių vaidmenų transformaciją – panašiai kaip Fyrston raginimas sunaikinti biologinį neteisingumą. Pavyzdžiui, konvencija ragina valstybes šviesti visuomenę prieš „lyčių stereotipus“, kurie palaiko smurtą, ir uždrausti „smurtą pateisinančius“ papročius, įskaitant šeimos kontekstą. Tai, pagal Ordo Iuris, remia radikalų požiūrį, kad smurtas nėra tik individuali problema, bet sisteminė, įsišaknijusi patriarchate, kurį Fyrston analizavo kaip biologinį socialinį konstruktą. Konvencija tapo daugelio kairiųjų ir taip pat LGBTQ+ bendruomenės remiamu dokumentu.

Fyrston idėjos vis dar įkvepia diskusijas apie technologijas ir lytis, pavyzdžiui, dirbtinio reprodukcijos etiką, bet jų radikalumas daro ją poliarizuojančia figūra. Iš tikrųjų visa diskusija apie ir aplink Stambulo konvenciją daugiausia yra interpretacinė, bet kaip kairiųjų idėjų mechanizmo dalis pasaulyje, kurį įprasta vadinti totalia globalizacija, griaunančia pasaulio šalis skiriančias ribas, primetant diskusijas apie pasenusius ribas, valstybinius simbolius – vėliavas ar himnus, tautas, religijas, kultūros paveldą, tradicinį socialinį visuomenės egzistavimo modelį, kuriame nėra vietos šeimai, konservatyvioms etikos normoms, kur galima žaisti su lyčiais, seksualizuojant vaikų interesus jau ikimokyklinio amžiaus, eksperimentuojant su jaunimo justicija ir neigiant net tokius šventus terminus kaip Motina ir Tėvas. Radikaliojo feminizmo „dvasia“, kuria persmelkta savo kairiojoje klaidoje prarasta Europa, pažadino ir vis labiau radikalizuoja kitą flangą.

Fyrston palikimas primena: feminizmas yra ne tik garsūs ir skandalūs bandymai atkreipti dėmesį raginimais keisti tradicinį pasaulį, nes jie dažniausiai yra agresyvaus proto revoliucija. Klausimas, ar tai išlaisvinantis, ar destruktyvus, lieka atviras tiems, kurie negali kritiškai vertinti šiuolaikinio pasaulio beprotiškų iššūkių.