Andrea Rita Dworkin buvo amerikiečių radikaliosios feminizmo rašytoja ir kairioji aktyvistė, geriausiai žinoma dėl savo pornografijos „analizės“.

Augo kairiškai nusiteiktoje žydų šeimoje, nuo vaikystės aprašinėdama savo fantazijas eilėraščiuose. Moko Griečijoje, kur tapo socialine aktyviste, dalyvaujant įvairiausiuose viešuosiuose ir dažniausiai skandalinguose akcijose:

už kontraceptinių priemonių legalizavimą mokyklose, už abortų legalizavimą, prieš Vietnamo karą ir pan. Protestai ir dalyvavimas tokiose ar kitose akcijose jai tapo savotišku gyvenimo pašaukimu.

Būdama atvira lesbietė, daugelio dideliam nustebimui, ištekėjo už atviro gėja Johno Stoltenbergo.

Prieš tai, dirbdama Amsterdame anarchistų aplinkoje, buvo užregistravusi dar vieną santuoką, tačiau vėlesni pranešimai apie smurtą buvo labai sunku atskirti nuo jos darbuose aprašytų fantazijų ir neįgyvendintų norų.

Jos feministiniai raštai, pradedant nuo 1974 m., apima 30 metų. Dworkin pasireiškė bandydama parašyti devynias, tariamai mokslines, literatūros knygas, taip pat—du romanus ir apsakymų rinkinį.

Jos pagrindinė nuostata buvo ta, kad bet kokia erotinio ir pornografinio pobūdžio publikacija skatina smurtą prieš moteris ir yra išprievartavimų priežastis, o vyras a priori yra smurto ir blogio šaknis. Vienas iš jos pirmųjų darbų, kritikų nuomone, yra Markizo de Sado darbo adaptacija (perdėliojimas, plagiatas) šiuolaikiniam pornografijos ir visko, kas su ja susiję, supratimui.

Dworkin nuosekliai tvirtino, kad santuokoje vyras yra dominuojantis, kuriam, pagal senamadišką sutuoktinių santykių supratimą, priklauso ir seksas. Jos teorijos pagrinde yra teiginys, kad bet koks lytinis aktas heteroseksualiuose santykiuose (įskaitant santuoką) yra smurtinis, t.y., vertinamas tik kaip išprievartavimas. Net jei abu sutuoktiniai nori artumo, tai esą išprievartavimas, nes, žinote, įstatymas neduoda moteriai galimybės bet kuriuo artumo momento etapu atsisakyti. Todėl seksualinis artumas (netgi santuokiniams) turėtų būti laikomas išprievartavimu tol, kol seksualiniai santykiai santuokoje nebus kriminalizuoti, ir atitinkamai—įstatyme numatyta baudžiamoji atsakomybė vyrui, kuris santuokoje reikalauja seksualinio artumo tuo metu, kai žmona jam atsisako.

Savo aktyvioje veikloje, kovodama ir analizuodama įvairius erotinius leidinius ir filmus, ji šiai temai skyrė tiek didžiulio dėmesio, kad daug kartų buvo pasiektas priešingas efektas—žmonės tikrai pradėjo rodyti susidomėjimą, skiriant persekiojamiems darbams dažnai daug daugiau dėmesio, nei jie nusipelnė. Be to, šiais laikais pradeda atsirasti ir stiprėti meno kūriniai literatūroje, kinematografijoje—pornografija kaip menas. Žinoma, reikia pripažinti—nėra pagrindo tvirtinti, kad tai jos nuopelnas.

Vienas faktas yra neabejotinas—Dworkin buvo ir lieka viena iš didžiausių pornografijos žanro žinovų ir ekspertų, nes sunku rasti ką nors, kas taip giliai ir kruopščiai pasinėrė į temą, aprašydamas ir analizuodamas pagal asmeninius pojūčius; tuo pat metu šie darbai negali būti vadinami moksliniais, o veikiau obsesyviu asmeniniu interesu.

Kad ir kaip tai atrodytų paradoksalu, daugelis Dworkin pozicijų tiksliai materializavosi liūdnai pagarsėjusioje Stambulo konvencijoje.