Rote Zora – Vakarų Vokietijoje veikusi kraštutinė kairioji feministinė organizacija, glaudžiai bendradarbiavusi su Revoliucinėmis ląstelėmis (Revolutionäre Zellen). Tačiau ši grupuotė daugiau dėmesio skyrė kovai su moterų seksualine išnaudojimu (įskaitant ir Trečiojo pasaulio šalyse), abortų draudimo įstatymais, seksizmu ir patriarchaline visuomenės santvarka.

Grupė rengė išpuolius, padegimus ir sprogdinimus įvairiose valstybinėse institucijose: teismuose, kuriuose buvo nagrinėjami abortų draudimo klausimai, gydymo įstaigose, kurios atsisakydavo atlikti abortus, taip pat sekso prekių parduotuvėse ir pornografijos prekybos vietose, bei korporacijose, išnaudojusiose Trečiojo pasaulio šalių moterų darbą.

Įdomu tai, kad pagrindinės žiniasklaidos priemonės gana atlaidžiai žiūrėjo į šios teroristinės organizacijos veiklą, netgi netiesiogiai pateisindamos jų metodus. Teigta, jog „nors Rote Zora atakos sukėlė šimtų tūkstančių markių vertės žalą, jos buvo suplanuotos taip, kad nesužeistų žmonių.“ Tačiau iš tiesų kiekviena operacija kėlė pavojų daugelio žmonių gyvybei ir sveikatai.

Rote Zora susikūrė 1977 m. kaip autonominis feministinis Revoliucinių ląstelių padalinys. Šios organizacijos laikė save konkurente geriau žinomai Raudonosios armijos frakcijai (Rote Armee Fraktion, RAF).

Pavadinimą Rote Zora pasiskolino iš vokiečių rašytojo Kurto Heldo vaikų knygos „Raudonplaukė Zora ir jos gauja“ (Die Rote Zora und ihre Bande). Knygoje pasakojama apie raudonplaukę kroatę Zorą, kuri vadovauja našlaičių gaujai, kovojančiai su socialine neteisybe. Organizacijos narės buvo 20–51 metų amžiaus moterys – tiek heteroseksualios, tiek kitų seksualinių orientacijų, turinčios vaikų ir be jų, dirbančios ir bedarbės.

Iki 1974 m. grupuotė veikė kaip „Revoliucinių ląstelių moterys“ (Frauen der Revolutionären Zellen).

• 1975 m. – Sprogdinimas Vokietijos Konstituciniame Teisme Karlsrūhėje. Akcija buvo protestas prieš teismo sprendimą, palaikantį abortų ribojimo įstatymą (§ 218 Vokietijos baudžiamajame kodekse).

• 1977 m. – Sprogimas prie Vokietijos gydytojų asociacijos biuro kaip protestas prieš abortų draudimą.

• 1978 m. – Sekso prekių parduotuvių padegimai Kelne.

• 1981 m. – Advokato automobilio padegimas Kelne, taip pat padirbtų viešojo transporto bilietų platinimas darbininkų rajonuose.

• 1983 m. – Keturi sprogdinimai Užsienio darbuotojų įdarbinimo agentūroje, Filipinų ambasadoje Bonoje, „Siemens“ bendrovės padaliniuose Braunšveige ir Vitene, taip pat atakos prieš „Nixdorf Computer“ Hanoverio mieste bei kredito įstaigų duomenų centrą Noise.

• 1984 m. – Dviejų įmonių, kaltinamų kalinių darbo išnaudojimu, padegimai Giuterslo mieste.

• 1985 m. – Išpuoliai prieš Makso Planko augalų selekcijos institutą Kelne, Heidelbergo universiteto medicinos fakultetą ir Kelno universiteto genetikos fakultetą.

• 1986 m. – Galutinis atsiskyrimas nuo Revoliucinių ląstelių. Pradėta atskira kampanija, skirta veiksmams, kurie, kaip teigta, neturėjo kelti pavojaus žmonėms. Pirmasis nepriklausomas išpuolis buvo Vakarų Vestfalijos universiteto žmogaus genetikos fakulteto padegimas Miunsteryje. Taip pat buvo pavogti ir paviešinti slapti dokumentai.

• 1987 m. – Dešimt drabužių parduotuvių tinklo Adler padegimų Vokietijos miestuose.

• 1988 m. – Berlyno technikos universiteto biologijos fakulteto sprogdinimas.

• 1994 m. – Bendrovės, tiekusios maistą pabėgėlių prieglaudoms Niurnberge ir Giere, padegimas.

• 1995 m. liepos 24 d. – Paskutinis žinomas išpuolis: laivų statyklos Lürssen padegimas Brėmene. Išpuolis buvo skirtas paremti kurdus Turkijos ir Kurdistano konflikte. Lürssen Werft buvo apkaltinta teikiant ginkluotę Turkijos vyriausybei, kuri vykdė represijas prieš kurdus.