Château de Pierrefonds yra didingas viduramžių stiliaus pilis, esanti Uazos (Oise) departamente, Šiaurės Prancūzijoje, netoli Kompjeno miško, maždaug 80 km nuo Paryžiaus. Šis statinys yra ne tik viduramžių karinės architektūros pavyzdys, bet ir XIX a. romantizmo bei architektūrinės vaizduotės simbolis, kurį restauravo garsusis architektas Eugène’as Viollet-le-Ducas Napoleonui III vadovaujant. Pilis sujungia istorinį autentiškumą su XIX a. viduramžių pilies idealu, todėl yra viena iš ikoniškiausių Prancūzijos pilių.

Architektūros stilius

Château de Pierrefonds architektūros stilius yra viduramžių gotikos ir renesanso stiliaus sintezė, XIX a. romantizmo dvasia pertvarkyta architekto Eugène’o Viollet-le-Duco. Iš pradžių XIV a. pastatyta pilis atspindėjo gotikos karinę architektūrą su gynybiniais elementais, tokiais kaip bokštai, apsauginės sienos ir pakeliamas tiltas. Tačiau Viollet-le-Duco restauracija (1857–1885) pridėjo romantišką viduramžių architektūros interpretaciją, įtraukdama dekoratyvinius elementus, sujungiančius gotikines smailiąsias arkas, vitražus ir skulptūras su renesanso įkvėptais detalėmis, tokiomis kaip prabangūs interjerai ir heraldiniai motyvai. Interjeruose, pavyzdžiui, Salle des Preuses salėje, matomi ir ankstyvieji Art Nouveau elementai, būdingi Viollet-le-Duco kūrybiniam požiūriui. Taigi pilis yra unikalus neogotikos ir romantizmo derinys, atspindintis tiek istorinę, tiek įsivaizduojamą viduramžių estetiką.

Istoriniai faktai

Pradinė statyba (XII–XIV a.)

Pirmoji pilis šioje vietoje buvo pastatyta XII a., valdant Nivelonų giminei, kuri priklausė Valua grafystei. 1392 m. karalius Karolis VI perdavė Valua grafystę savo broliui Liudvikui Orleaniečiui (Louis I, Duke of Orléans), kuris 1393–1407 m. pastatė naują, įspūdingą pilį. Ją projektavo karališkasis rūmų architektas Jeanas le Noiras, ir pilis tarnavo kaip strateginė tvirtovė, kontroliuojanti prekybos kelius tarp Burgundijos ir Flandrijos, kuriuos valdė Orleano giminės konkurentai – Burgundijos hercogai.

Griovimas (1617)

XVII a. pradžioje, Liudviko XIII valdymo metu, pilis priklausė François-Annibal d’Estrées, kuris prisijungė prie sukilimo prieš karalių. Kardinolas Rišeljė (Cardinal Richelieu) įsakė pilį sunaikinti, kad ji nebūtų naudojama kaip sukilėlių prieglobstis. Tačiau visiškas sunaikinimas buvo neįmanomas dėl didžiulio darbų masto, ir pilis liko griuvėsiuose daugiau nei du šimtmečius.

Romantizmo era ir Napoleonas I

XIX a. romantizmo judėjimas atgaivino susidomėjimą viduramžių architektūra. 1810 m. Napoleonas I įsigijo pilies griuvėsius už mažiau nei 3000 frankų. 1832 m. karalius Liudvikas Pilypas (Louis-Philippe) pilyje surengė banketą savo dukters vestuvėms su Belgijos karaliumi Leopoldu I, pritraukdamas dėmesį į griuvėsius kaip romantišką simbolį. Juos vaizdavo menininkai, įskaitant Jeaną-Baptiste’ą Camille’į Corot.

Restauracija vadovaujant Napoleonui III (1857–1885)

1850 m. būsimasis imperatorius Napoleonas III aplankė griuvėsius ir 1857 m. pavedė Eugène’ui Viollet-le-Ducui juos restauruoti. Iš pradžių buvo planuojama dalinė restauracija, išsaugant „vaizdingus griuvėsius“, tačiau 1861 m. Napoleonas III nusprendė paversti pilį prabangia imperatoriškąja rezidencija. Viollet-le-Ducas ne tik restauravo, bet ir sukūrė idealizuotą viduramžių pilį, sujungdamas gotikos ir renesanso elementus. Jis pats rašė, kad restauracija reiškia „sukurti tobulą formą, kuri galbūt niekada neegzistavo“. Darbai tęsėsi iki 1885 m., bet nebuvo užbaigti dėl lėšų trūkumo, todėl interjero apdaila liko nebaigta. Projektas kainavo daugiau nei 5 milijonus frankų, iš kurių 75 % padengė Napoleonas III iš asmeninių lėšų.

Svarbios asmenybės

• Liudvikas Orleanietis (1372–1407): Karališkosios Orleano giminės atstovas, pastatęs pilį kaip galios ir prestižo simbolį. Jo vadovaujama pilis tapo viena svarbiausių viduramžių tvirtovių.

• Eugène’as Viollet-le-Ducas (1814–1879): Garsus architektas, restauravęs ne tik Château de Pierrefonds, bet ir dirbęs prie tokių projektų kaip Notre-Dame de Paris ir Karkasono tvirtovė. Jo kūrybinis požiūris sukėlė prieštaringų nuomonių – vieni laikė jo darbus „teatro dekoracijomis“, kiti žavėjosi jo vaizduote ir meistriškumu.

• Napoleonas III (1808–1873): Prancūzijos imperatorius, kurio vizija pavertė griuvėsius prabangia rezidencija. Jo sprendimas ir finansinė parama padarė pilį XIX a. architektūros šedevru.

• Prosperas Mérimée: Rašytojas ir istorinių paminklų inspektorius, rekomendavęs Viollet-le-Ducą restauracijos projekto vadovu.

• Imperatorienė Eugénie: Manoma, kad ji gudriu triuku (ant abiejų loterijos bilietų užrašiusi „Pierrefonds“) paveikė Napoleono III pasirinkimą restauruoti būtent šią pilį, o ne Château de Lavardin.

Įdomūs faktai šiais laikais

Château de Pierrefonds dėl savo pasakiško išvaizdos tapo populiaria filmų ir serialų filmavimo vieta.

• „Gražuolė ir pabaisa“ (La Belle et la Bête, 1946): Pilis tarnavo kaip Pabaisos magiška rezidencija, kur Jeanas Cocteau panaudojo jos gotikos ir renesanso elementus, kad sukurtų siurrealistinę ir poetišką atmosferą. Nors pagrindinė filmavimo vieta buvo Château de Raray, kai kurios scenos buvo filmuotos Pierrefonds’e, kad pabrėžtų pilies mistinę aurą.

• „Dvigalvis erelis“ (L'Aigle à deux têtes, 1948): Šiame filme, paremtame Cocteau pjese, Château de Pierrefonds buvo pagrindinė filmavimo vieta, vaizduojanti išgalvoto karalystės rūmus. Filme, kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka Jeanas Marais ir Edwige Feuillère, pasakojama tragiška meilės istorija tarp karalienės ir žudiko, o pilies architektūra sustiprino istorijos dramatišką ir simbolinę atmosferą.

• Pilis tarnavo kaip Kamelotas BBC seriale Merlin (2008–2012), taip pat buvo naudojama filmuose The Man in the Iron Mask (1998), The Messenger: The Story of Joan of Arc (1999), Les Visiteurs (1993), Highlander: The Series ir Versailles (2017). Jos įvaizdis įkvėpė ir Walt Disney pasakiškas pilis, tokias kaip Miegančioji gražuolė ir Pelenė.
  Šiandien pilį valdo Prancūzijos Nacionalinių paminklų centras (Centre des Monuments Nationaux) ir ji atvira lankytojams kaip svarbus istorinis muziejus. Ji pritraukia tūkstančius turistų, kurie žavisi jos architektūra, prabangiais interjerais ir aplinkiniu Kompjeno miško kraštovaizdžiu.
  Pilis interjeras nėra visiškai užbaigtas, nes dėl lėšų trūkumo daugelis kambarių liko be Viollet-le-Duco numatytų baldų ir dekoracijų. Tačiau tai suteikia piliui unikalų žavesį, sujungiantį viduramžių ir XIX a. estetiką.
  Pilis garsėja savo spalvingais interjerais, įskaitant Salle des Preuses salę, kurioje yra monumentaliausias židinys su devynių „karių mergelių“ statulomis, kurių vadovė Semiramida primena imperatorienę Eugénie. Patalpas puošia heraldiniai motyvai, fantastiški gyvūnai ir Art Nouveau stiliaus elementai.
  Lankytojai gali ištyrinėti pilį, apžiūrėdami jos didingas sales, koplyčią ir rūsius, kuriuose eksponuojami istoriniai artefaktai ir 1878 m. Paryžiaus pasaulinės parodos modelis. Vaikams siūloma speciali knygelė, skatinanti „medžioti“ gyvūnų atvaizdus pilyje, todėl apsilankymas tampa interaktyvus.

Praktinė informacija

• Vieta: Pierrefonds, Uazos departamentas, Hauts-de-France regionas, Prancūzija.

• Darbo laikas: Nuo gegužės iki rugsėjo pradžios: 9:30–18:00; nuo rugsėjo iki balandžio: 10:00–17:30. Uždaryta sausio 1 d., gegužės 1 d. ir gruodžio 25 d.

• Kaip nuvykti: Iš Paryžiaus traukiniu iš Gare du Nord į Kompjeną (apie 1 valanda), tada taksi arba autobusu (linijos 27 arba 27-28) į Pierrefonds (20 minučių). Automobiliu per A1 arba N2 greitkelį iš Paryžiaus (apie 1 valanda). Šis patarimas gali būti naudingas visiems, esantiems Paryžiuje ir norintiems aplankyti ką nors netoliese.

• Įėjimo mokestis: Suaugusiems ~€6.50, vaikams iki 18 metų nemokamai, grupėms ~€5.30. Galima įsigyti kombinuotus bilietus su kitais regiono paminklais, pavyzdžiui, Cité Internationale de la Langue Française Villers-Cotterêts.
  Kviečiame atrasti fantastiškai gražią Europos istoriją!